рефераты курсовые

Реферат: Витаутас Великий

Реферат: Витаутас Великий

Marius Savickas

12c kl. Mato Šalčiaus vid. m-kla

Referatas

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vidaus ir užsienio

politika

1999 m.

Kaunas

1. Vytauto didžiojo asmenybės bruožai.

2. Valstybės centralizavimas.

3. Vytauto kovos dėl valdžios.

a) Karai su kryžiuočiais 1392-1394 m.

b) Kovos dėl Žemaičių 1399-1409 m.

c) Žalgirio mūšis - 1410 m. liepos 15 d.

Kiekvienas žymus LDK kunigaikštis, valdęs mūsų

šalį, yra svarbus mūsų Lietuvos istorijai, nes jis kaip

ir daugelis kitų didžiųjų kunigaikščių

valdė LDK ir siekė gerint jos politinę bei karinę

galią. Šis valdovas paliko Lietuvos istorijoje gilų

pėdsaką ir tikrai nuveikė daug sėkmingų darbų

tvarkant ir stiprinant LDK. Vytautas geriausiai iš visų

valdovų gerino LDK padėtį kaimyninių šalių

akyse ir gerai tvarkė vidaus reikalus.

Šia tema, būtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo vykdoma

politika, valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių

dėstytojų, mokytojų ar šiaip žmonių, vienaip ar

kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai

knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą.

Paminėti norėčiau A. Šapoką, kuris puikiai ir

informatyviai aprašo Lietuvos didįjį kunigaikštį

Vytautą knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas autorius, tiksliau

istorijos mokytojas, 40 metų dėstęs istoriją - Mikalojus

Kondratas, parašęs knygą “Lietuvių tautos ir

valstybės istorija”.

1

Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie

1350m. , jis augo sunkiais Lietuvai laikais.

Kaip užsilikusios žinios sako, Vytautas buvo neaukšto

ūgio, dailių ir energingų veido bruožų. Turėjo

dideles, gyvas ir protingas akis. Iš veido atrodė moteriškas;

niekas nepažino, kai jis apsitaisęs savo žmonos palydovės

rūbais pabėgo iš kalėjimo.Visa Vytauto figūra

atsišvietė pasitikėjimu savim, energija, gyvumu, drąsa,

rizikingumu ir savigarba, žodžiu, - kažkokia didingo valdovo

šviesa. Nors iš pažiūros mažo augumo, bet savyje

slėpė didžią dvasią. Buvo protingas ir

žmoniškas. Įsidėmėtinas jo susivokimas ir

orientacija: iš karto jis išspręsdavo kelius reikalus.

Dejuodavo net kryžiuočiai, nespėdavę jo žygių

ir elgesių observuoti.

Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip suvartoti, jog nė

minutė nenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu: savo

pareigų neužmiršdavo nei namuose, nei kelionėje. Ar

klausydamas žmonių skundų ir prašymų, ar duodamas

atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis

užsipelnė didelės pagarbos tiek savųjų, tiek

svetimųjų tarpe. Laisvesnį laiką, jei jo kiek atlikdavo,

praleisdavo medžioklėje arba žaisdamas šachmatais. Bet

visur kur matėsi saikas. Vytautas neprotingu laikė tokį

monarchą, kuris dėl medžioklės mesdavo į

šalį valstybės reikalus.

Palaikė gerus santykius ir su pirkliais. Jų padedamas įsigijo

didelius turtus: aukso, sidabro, brangių akmenų, audeklų,

kailinių ir kitokių brangenybių, kurias paskui kitiems

dalindamas rodė didelį dosnumą. Valgydamas ir gerdamas

susivaldė, per visą savo gyvenimą nevartojo vyno ir jokio kito

gėrimo, o tik vandenį. Savo proto didingumu ir apsukrumu

pranešė visus savo laiko valdovus. Su saviškiais elgėsi

gana rūsčiai: nė vieno nusikaltėlio nepalikdavo

nenubaudęs ir kaltę buvo sunku nuo jo paslėpti. Svečius

priimdavo vaišingai ir gražiai.

Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje

srityje nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo

dalykų mielai mokydavo ji ir lengvai juos įsisavindavo. Ypač

jis sekdavo Vakarų Europos išradimus ir papročius.

Kiekviename jo svarbesniame žygyje galima pastebėti karo

dalykų, kultūros, mokslo pamėgimas. Čia ir

paaiškėja, dėl ko jis iš vienos pusės gerbė

kariškius, riterius, o iš kitos - mokslo vyrus; ir vienų ir

kitų jo dvare netrūkdavo ir iš įvairių

kraštų atsilankydavo.

Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą.

Galėjo mokėt ir rusų, nes su jų kunigaikščiais

vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas daiktas, kad Vytautas

mokėjęs ir totorių kalbos, nes jo dvare totorių daug

pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun.

kanceliarijos, kaip užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo

siuntinėjami totorių kalba raštai.

Visi mokslai kunigaikščiui tiek turėjo reikšmės,

kiek juos buvo galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo

atžvilgiu buvo tikras kryžiuočių mokinys, realistas ir

praktikas.

Kalboje buvo trumpas ir šykštus, bet žinodamas reikalus,

dažnai griebdavosi sąmojaus ir lakoniškumo. Kai ant Dniepro

saviškiai jį atkalbinėjo dėl didelių

šalčių mesti kovą su totoriais, Vytautas atrėmė:

todėl ir reikia kariauti, nes jeigu nugalėsim, gausime triumfą

ant dviejų priešų; jei būsime nugalėti, kalbės

apie mus, kad mus nugalėjo du priešai: šaltis ir totoriai. Kai

kartą jam kažkas priminė jo didelį dosnumą dalinant

totoriams žemes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakęs, kad gerumu

galima ir laukinius žvėris sušvelninti. O kai vėl

kartą jo akyse kažkas gyrė vieną iškalbingą

kunigaikštį, Vytautas trumpai tarė, kad jam patinkąs

mažiau iškalbingas, bet užtatai tiesiakalbis.1

Vytautas, du kart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie

ketverius metus Prūsuose. Tenai, kryžiuočių tarpe, jis

išėjo gerą ir drausmingą gyvenimo mokyklą, kuri

padėjo atsivaduoti tėviškę.

_________________________________________________

1 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257

Prūsuose Vytautas turėjo progos ir su įvairių

kraštų žmonėmis susitikti ir išsišnekėti.

Jam buvo įdomu, kokia kitų kraštų politika, siekimai,

kultūra. Svečiai Vytautui buvo atviri, nes matė, kad jį

gerbia kryžiuočiai, pavesdami jam net tarpusavio ginčus

spręsti. Žodžiu, jis Prūsuose mito vakarų

kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra, kurią paskui

kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir

t.t.

Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios

vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe

riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi

esą tikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo

ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo ambicija

čionai dar labiau sustiprėjo. Apskritai imant, Vytautas

būdamas gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai

darbštus, iš šitos mokyklos išėjo tikras tų

laikų europietis, susipažinęs su Vakarų siekimais ir

politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.

Paviršutiniškai pažvelgus atrodo, kad Vytautas blaškosi,

yra nepastovus: tai bėga pas vokiečius, tai grįžta atgal.

Iš tikrųjų taip nėra. Visais savo veiksmais jis siekia

vieno tikslo - tėviškės. Jis nė valandai

neužmiršta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas rišasi su

vyriausiuoju tikslu. Jis naudojasi įvairiomis priemonėmis:

kariauja, derasi, politikuoja, ieško šalininkų (Ordinas,

Maskva).

1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai - jis galutinai

atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais

ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą.

Jo santykiai su tauta pasikeitė. Jo asmeniški reikalai susiderino su

tautos ir valstybės reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai,

tautos draugai - jo draugai. Savo tautai jis pasiliko ištikimas iki gyvos

galvos ir dešimteriopai atsilygino už visus padarytus jai nuostolius.

Nuo 1382 - 1392m. jis lyg medis, neturįs kur suleisti šaknis, po 1392

jis grįžta į gimtąją dirvą, ir visas medis

puikiai išbujoja. Jis jau nebe pabėgęs, nuskriaustas

kunigaikštis, kovojęs dėl tėviškės, bet galingas

Lietuvos valdytojas. Atsitiktinai keičiasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol

Vytautas atrodė nepastovus, besiblaškantis, avantiūristas, tai

nuo 1392 metų jis virsta rimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis

įgyja didesnio pastovumo. Tiesa, jam jau ir laikas buvo nusistovėt:

jis jau tada turėjo apie 40 metų. Šitokiame amžiuje gavo

valdžią, kurios taip siekė ir kurios pasirodė tikrai

vertas. Jo veiksmuose jaučiamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko

galėjo jis imti reikšti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado

daugiau uždavinių, ir tie uždaviniai vis buvo įvairesni ir

sunkesni. Atrodo, kad pamažu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo

veikimo programos punktai. Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo.

Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų

kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios stiprinimas ir

kultūros kėlimas krašto viduje - štai vedamosios politikos

mintys.2

Vytautas buvo žymus ir kaip savo krašto tvarkytojas. 1392 m. gavo

suirusią neramią šalį. Jis pasirodė kaip nepaprastai

gabus organizatorius. Greitai numalšino sukilusius

kunigaikščius, sustiprino savo valdžią. Jis valdė

kraštą kietai, nepakęsdamas jokio pasipriešinimo: be

pasigailėjimo šalino savo giminaičius kunigaikščius

nuo užimamų vietų, sukilusius žemaičius

žiauriai numalšino. Net jo artimesnieji pagalbininkai jo

pykčio bijodavo. Pasireiškiąs jo veiksmuose žiaurumas

sutinka su tų laikų supratimu ir negali būti laikomas vien

individualine Vytauto ypatybe.

Vytautas buvo geras šeimininkas ir finansistas: pinigų jam

netrukdavo - jis galėjo net žymias sumas skolinti Jogailai. Jis

nebuvo šykštus, priešingai reikale pinigų

nesigailėdavo. Šiaip, kaip minėjau, labai paprastas ir

neišlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigailėdavo jokių

išlaidų, kad reikėdavo parodyti savo galybę,

užimponuoti: siunčia brangių dovanų, kelia puikias puotas

(Lucke).Toks yra Vytautas kaip politikas, valstybės vyras. Tai yra

svarbiausioji jo asmenybės veikimo ir

_______________________________________________

2 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p 258-260

pasireiškimo dalis.3

2

Krėvės unijos aktu Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Šis

politinis žygis, iš karto pritartas ir paties Vytauto, vėliau

jam ir lietuvių visuomenei pasirodė įžeidžiąs jos

interesus ir Lietuvos laisvę. Be to, Vytautas dar negavęs Jogailos

jam pažadėtos ir teisėtai priklausančios

tėviškės, o aukštoji Lietuvos visuomenė, matydama, kad

ji gali būti atstumta nuo krašto interesų ir pakeista Jogailos

atsiustais lenkais, negalėjo nepareikšti savo nepasitenkinimo

dėl susidariusios krašte padėties ir tvarkos. Šitų

nepasitenkinusiųjų priešaky atsistojo pats Vytautas, Lietuvos ir

jos visuomenės reikalų gynėjas, kuris po ilgų ir

sunkių kovų, nebe svetimos pagalbos, iškovojo iš Jogailos

ne tik savo tėviškę, bet ir visą Lietuvą su jai

priklausančiais Rusų žemių plotais.4

Vytautas,paėmęs valdyti Lietuvą, tiek viduje tiek ir

užsieny vedė seną, jau paties Mindaugo pradėtą,

Lietuvos politiką: viduje stengėsi įvesti centralizaciją,

t.y. naikinti atskiras, beveik nepriklausomas, sričių

kunigaikštijas, o jo užsienio politika ėjo dviem kryptim:

vakaruose jis ryžosi gintis nuo Ordino, kol galutinai šio

galimybę sumušė Žalgirio laukuos, o rytuose - pulti, t.y.

užkariauti naujų žemės plotų. Buvo dirbamas ir

Lietuvos christianizacijos darbas, bet ši problema, kaip ir po unijos

iškilusi į Lietuvos politikos viešumą santykių

problema su Lenkija, - išeina iš šio rašinio

rėmų: tai bus svarstoma kitų.

Reikia pasakyti, kad darbo šio momentu Vytautui buvo labai daug.

Dėl naminių karų daugelis Lietuvai priklausančių

kraštų atkrito ir pateko Maskvos įtakon: dabar reikėjo

juos ginklu atkariauti. Be to, tokios netikėtos atmainos Lietuvoj -

valdžios atidavimas Vytautui - labai nustebino ir tuos

_________________________________________________________

3 Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989. p 148

4 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988. p 45

kunigaikščius, kurie darė sukilimus prieš jo

tėvą: dabar už tai tikėjosi susilaukti bausmės

iš sūnaus. Tartum norėdami tos bausmės išvengti, dar

tebeeinant Ostrovoje deryboms, jie sukilo, tikėdamiesi atsipalaiduoti

iš Vytauto valdžios, t.y. nepakliūti į jo rankas. Gal tas

sukilimas jiems būtų pasisekęs, jei jie būtų

sutartinai veikę. Tas jų nesutarimas ir bus buvusi viena iš

priežasčių, kuri padėjo Vytautui juos numalšinti.

Pirmas prieš Vytautą pakėlė ginklą Sieversko - Naugardo

kunigaikštis Dimitras Kaributas, kuris buvo sukilęs prieš

Vytauto tėvą Kęstutį ir atsisakęs mokėti

duoklę. Jis įsiveržė Lietuvos gilumon ir buvo

besirengiąs eiti į Vilnių. Bet netrukus palei Dokudovą buvo

Vytauto sumuštas ir turėjo bėgti. Prisiartinęs prie

Sieversko - Naugardo, Vytautas paėmė jį staigiu puolimu.

<.>

Tuo pačiu metu atsisakė Vytauto klausyti ir Kijevo kunigaikštis,

Algirdo sūnus, Vladimiras, nesutikdamas padėti jam malšinti

sukilusio Podolijos kunigaikščio Karijoto sūnaus Feodoro.

Šį kartą susirėmimų buvo išvengta: viskas

pasibaigė Vytauto pagrasinimu. <.>

Sekančiais metais sukilo ir Volynijos kun. Feodoras, Liubarto

sūnus. Vytautas greit jį numalšino. Jo žemes pasiliko

sau, o jam pavedė valdyti Sieversko - Naugardą. Bet jis čia

neilgai pabuvęs irgi pabėgo į Vengriją, iš kur abu

su Švitrigaila susižinodavo su Ordinu, ruošdami Vytautui

pinkles. Tuo būdu ir Sieversko - Naugardo kunigaikštija atiteko

Vytautui. Taip pat suvaldė Vytautas ir kitus nepaklusniuosius Volynijos

kunigaikščius. Po tų visų numalšinimų

didesnė Volynijos dalis atiteko Lietuvai, kita - Lenkijai.

<.>

Taip Vytautui trumpu laiku pasisekė panaikinti stambiųjų

sričių kunigaikštijas, tepaliekant kunigaikščiams

valdyti mažos

reikšmės nedideles sritis.

Stambiųjų sričių kunigaikščių panaikinimas

padarė didelę atmainą Lietuvos gyvenime. Pirmiausia

pasistūmėjo į priekį Lietuvos valstybės suvienijimo

darbas, centralizacija, nes jų žemės buvo atiduotos valdyti

didžiojo kunigaikščio vietininkams. Tie Vytauto pastatyti

vietininkai visiškai jo klausė ir tai jį padarė

savarankišku valdovu. Anksčiau kunigaikščiai, valdydami

tas žemes savo nuožiūra, nejautė to ryšio, kuris

juos jungė su didžiuoju kunigaikščiu. Valdydami tokias

sritis, Gedimino ainiai ir šiaip aukštos kilmės

kunigaikščiai, jautėsi esą savarankiški ir kartais

net sukildavo prieš didįjį kunigaikštį. Dabar

panaikinus sričių kunigaikščius ir jų vieton

atsisėdus Vytauto vietininkams, viskas buvo suimta į vienas rankas.

Mat, tie vietininkai neturėjo jokios politinės reikšmės,

kaip ankstyvesnieji tų sričių vadovai, o pasidarė tik

dideli žemvaldžiai arba dvarininkai. Tie didžiojo

kunigaikščio vietininkai jį rėmė tiek materialiai,

tiek politiškai; tai buvo jų pareiga - priešingai galėjo

būti iš pareigų paleisti. Tuo būdu tos visos sritys

politiškai pateko visiškon Vytauto priklausomybėn, kas

sustiprino jo padėtį krašto viduje. Tada prasidėjo ir

rusų gyvenamų sričių suvalstybinimas ir jose

lietuvių įtakos įsigalėjimas. Tai rodo ir tuo laiku

parašytos baltgudiškai knygos, kuriose palankiai atsiliepiama apie

Lietuvą, ypač apie Vytautą.

Po šitos reformos ėmė didėti ir didžiojo

kunigaikščio iždas ir šiaip materialiniai ištekliai,

o iš čia ir jo politinė reikšmė ir galybė. I jo

iždą ėmė plaukti ir tos pajamos, kurios pirmiau tekdavo

sričių kunigaikščiams. Pav., įvairios duoklės

pinigais bei natūra ir visokie muitų,prekybos mokesčiai. Daug

pajamų davė didžiajam kunigaikščiui ir ūkio

pajamos, nes sričių kunigaikštijas panaikinus, visi

kunigaikščių dvarai atiteko Vytautui. Tuose dvaruose jis

sodino vietininkus tėvūnus. Jie buvo ten kartu teisėjai,

mokesčių rinkėjai ir ūkio prižiūrėtojai.

Vietininkai ir tėvūnai buvo pasodinti net tuose dvaruose, kurie

didžiajam kunigaikščiui nė nepriklausė. Ten jie

eidavo teisėjų ir mokesčių rinkėjų pareigas.

Dabar didysis kunigaikštis kur kas daugiau gaudavo pajamų, negu

anksčiau.

Valstybės centralizavimas ir jos sujungimas į vieną politinį

vienetą, išaugimas materialinės Vytauto galybės padarė

tai, kad prieš jį lenkėsi ne tik viduje išlikę

kunigaikščiai, bet ir užsienis ėmė su juo skaitytis.

5

3

a) Kai Vytautas pabėgo iš kryžiuočių

antrą kartą, Ordino vadovybė, nieko nelaukdama, jau 1392 m.

puolė siaubti Lietuvos žemių. Pirmiausia visomis jėgomis

užgriuvo Jotvingių kraštą ir užėmė

Suražo pilį, iš kur vos vos spėjo pabėgti Vytauto

svainis Henrikas. Kitų metų pradžioje kryžiuočiai

sudegino Gardino, Merkinės, Drohičino ir Lydos pilis, o rudenį

jau siautėjo Žemaičiuose. Bet tai buvo tik baisaus karo

pradžia. 1394 m. vokiečiai, paties didžiojo maršalo vedami,

siaubingai nuniokojo Naugarduko, Lydos, Drohičino ir kitas apylinkes,

vėl sugriovė Gardino pilį. Du antpuoliai buvo ir kitų

metų vasarą: vienas, mažesnis - į Raseinių

žemę, o kitas, didesnis - į pačią sostinę.

Pasikvietę svečių iš Prancūzijos, Vokietijos,

pasisamdę lankininkų iš Genujos, kryžiuočiai

sutelkė didžiulę kariuomenę ir Nemunu atplaukė prie

Kauno. Iš čia keliomis voromis patraukė Vilniaus link. Vytautas,

paskubomis sušaukęs bajorų kariuomenę, bandė stabdyti

kryžiuočius, bet nesėkmingai. Įsiveržėliai

apgulė Vilniaus pilį, tačiau paimti neįstengė.

Besitraukiančius nuo miesto kryžiuočius lietuviai persekiojo.

<.> Per trejus metus kryžiuočiai smarkiai nuniokojo

Lietuvą. Bet tai buvo viskas, ką jie galėjo padaryti. Ordino

didžiajam magistrui pasidarė visiškai aišku, kad

kryžiuočiai Lietuvos nenugalės. Be to, vokiečius

ištiko dar viena nesekmė: lenkų diplomatų paveiktas, ordino

siuzerenas imperatorius uždraudė puldinėti Lietuvą, nes tai

jau buvo krikščioniškas kraštas. Pagaliau lietuviai

sulaukė atokvėpio.6

b) 1398 m. Salyno sutartimi Vytautas atidavė

kryžiuočiams Žemaičius. Ordino vadovai jau

džiaugėsi, kad pildosi sena svajonė. Tačiau greit

pamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug

__________________________________________________________

5 Šapoka A. Vytautas Didysis. V.,1988. p 46-49

sunkiau negu gauti formalų atidavimo raštą. Todėl jau

1399 m. viduryje surengė žygį, kuriam vadovavo pats didysis

magistras, ir 11 dienų kalaviju ir ugnimi siautėjo

Žemaitijoje. Kitais metais vėl puolė, terorizavo gyventojus,

statė pilis. Žemaičiai nepasidavė, priešinosi

pavergėjams.

Vieną pilį prie Nevėžio kryžiuočiams

padėjo statyti Vytautas. Kita pilis, pastatyta 1400 m. tiksliai

nežinomoje vietoje, bet arti Dubysos, vadinosi Fryderburgu. Joje

šeimininkavo fogtas, arba vietininkas, Mykolas Kiuchmeisteris. Matydami

baisią kryžiuočių jėgą, kai kurie

žemaičių bajorai pabūgę neišlaikė

spaudimo, nuvyko į Marienburgą ir apsikrikštijo.

Kryžiuočiai džiūgavo - juk tikslas jau čia pat.

Pradėjo net geruojiu vilioti: Žemaičiams siuntė

gyvulių, visokių prekių, žadėjo dar daugiau

gėrybių, jeigu tik šie bus paklusnūs. Bet pavergėjai

skaudžiai apsiriko: 1401 m. žemaičiai sukilo, sugriovė

vokiečių pastatytas pilis, sudegino Frydeburga, o vokiečius

išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį,

persikėlė per Nemuną ir ėmė puldinėti kitas

kryžiuočių pilis.

Aišku, Ordinas nuo to nesugriuvo. Sutelkę jėgas,

vokiečiai ėmė veržtis atgal. Daug žemaičių

bajorų nuo kryžiuočių teroro bėgo į

Lietuvą, kur buvo maloniai priimami. Ordinas rašė Vytautui

skundus, reikalavo pabėgelius grąžinti. Vytautas atsakė,

kad užrašęs kryžiuočiams tik žemaičius

baudžiauninkus, o laisvieji turi teisę keltis kur tik nori, ir jis,

Vytautas, negalįs varžyti jų laisvės. Kadangi nustatyti,

kuris baudžiauninkas, o kuris laisvas pabėgelis, esą labai

sunku, Vytautas pasakė nė vieno pabėgelio

negrąžinsiąs.

Aiškiai pamatę, kad Vytautas remia žemaičius ir

nežada vykdyti Salyno sutarties. Kryžiuočiai pradėjo

atvirą karą.

Vytautas atnaujino taiką su kryžiuočiais. 1404 m.

Racionžo sutartimi jis vėl jiems atidavė Žemaičius,

bet su

__________________________________________________________

6 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 248

sąlyga, kad galės pasiimti 250 gyventojų. Tą

mįslingą sąlygą vokiečiai priėmė, nes

nenumatė, kaip gudriai Vytautas ja pasinaudos.

Po to keletą metų Lietuva su Ordinu nekariavo. Vytautas

tvarkėsi rytuose, tramdė Smolenską.

1408 m. Vytautas jau buvo pasirašęs taiką su Maskva ir

galėjo atsigręžti į vakarus, imtis

Žemaičių klausimo.

Kryžiuočiai per tuos ketverius metus (1404-1408) Žemaitijoje

vėl pristatė pilių ir kiek galėdami įsitvirtino.

<.> 1408 m. Ordino vadovybė Žemaičių seniūnui

įsakė neturėti jokių ryšių su Lietuva, bet

Žemaičiai to įsakymo nepaisė. Norėdamas visiškai

uždaryti sieną, Ordinas ragino Vytautą greičiau atsiimti

tuos 250 saviškių, tačiau Vytautas nesiskubino. Jo

žmonės vežė žemaičiams ginklų, ragino

priešintis. Ir Žemaičiai priešinosi vis atkakliau, pagaliau

1409 m. sukilo, ėmė deginti vokiečių pilis, varyti iš

savo krašto grobikus. <.> 1409 m. žemaičiai

paėmė Dubysos pilį (Dobesinburgą) -

kryžiuočių administracijos centrą. Visur mušami ir

persekiojami, kryžiuočiai pabėgo į Užnemunę. Iki

vidurvasario Žemaitija buvo išvaduota.

Taip Vytautas kryžiuočiams parodė, kad Žemaičių

neatsižada, kad anksčiau pasirašytų sutarčių

nevykdys. Žemaitiją jis prijungė prie Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės, o savo vietininku joje paskyrė Rumbaudą,

kuriam suteikė Žemaičių seniūno titulą. Tas

pareigas Raumbaudas ėjo iki 1412 metų.7

c) Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus ir

Trakų išžygiavo 1410 m. birželio 3 d. Traukė per

Gardiną, Baltstogę Červinsko link. Pakeliui prie jos

prisijungė pulkai iš Lucko, Briansko, Kijevo ir iš kitur. Per 26

dienas nužygiavusi apie 500 km, birželio 29 d. tiksliai sutartu laiku

atvyko į numatytą vietą - į Červinską.

__________________________________________________________

7 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija.

V., 1994. p 252-254

Lenkams iki susitikimo vietos buvo daug arčiau, todėl jie

atžygiavo taip pat laiku. Raiteliai, pėstininkai bei ilgiausios

gurguolės traukė gana greitai, be jokios gaišaties

persikėlė per Nemuną, Narevą, Vyslą. Tai rodo, kad

žygiui buvo gerai pasiruošta. Jau amžininkus stebino toks

sąjungininkų kariuomenės drausmingumas ir punktualumas. Kad

taip bus, kryžiuočiai nesitikėjo.

Sąjungininkų kariuomenės kartu patraukė Marienburgo link.

Paliaubos su Ordinu jau buvo pasibaigusios liepos 4 d., vadinasi,

peržengti sieną buvo galima nepažeidžiant prieš

metus pasirašytos paliaubų sutarties. Liepos 9 d.

didžiulė kariuomenė įžengė į Ordino

teritoriją.

Sužinoję sąjungininkų žygio kryptį,

kryžiuočiai suprato jų tikslą ir pasistengė kuo

greičiau užbėgti už akių, pastoti kelią. Jiems

reikėjo nužygiuoti apie 25 km, todėl skubėjo,

žygiavo visą naktį per audrą ir liūtį.

Rytą, audrai jau nurimus, sustojo prie Griunvaldo ir Tanenbergo

kaimų.

Priešais kryžiuočius trimis eilėmis išsiskleidė

sąjungininkų kariuomenė. Dešiniajame sparne rikiavosi

lietuvių ir totorių pulkai, centre sustojo smolenskiečiai, o

kairėje - lenkų sunkieji raiteliai ir samdiniai čekai su

moravais. Visą sąjungininkų kariuomenę rikiavo Vytautas.

Kairiajame sparne rikiuoti lenkų kariuomenę jam padėjo

Zindramas iš Maškovičių. Jogaila tuo metu meldėsi

prie užnugaryje pastatytos palapinės. Kadangi viskas vyko taip,

kaip numatyta, vyriausiasis vadas buvo ramus.

Abi priešininkų kariuomenės ilgai delsė pradėti

kautynes. Kronikose rašoma, kad daugiausia delsęs Jogaila. Pasak J.

Dlugošo, neskubėjęs dėl to, kad apskritai buvęs

neryžtingas, net bailys ir vis dar tikėjęsis, kad paskutiniu

momentu pavyks kautynių išvengti, susitaikyti su

kryžiuočiais, nors prieš kelias dienas jų pasiuntiniai

imperatoriaus vardu buvo paskelbę karą. Vytautas, priešingai,

veržėsi į mūšį. Jis pasitikėjo savo

jėgomis ir ragino karalių greičiau duoti ženklą

pradėti kautynes, nes matė, kad tai gal vienintelė proga

sumušti vienoje vietoje susirinkusią priešo kariuomenę.

Labiausiai jis bijojęs, kad Jogaila nesusitaikytų arba kad

kryžiuočiai nepasitrauktų.

Kautynės prasidėjo 1410 m. liepos 15 d., jau gerokai

įsidienojus, kai kantrybės pritrūkęs didysis magistras

įsakė savo pulkams leistis į slėnį, o Vytautas leido

lengviems lietuvių raiteliams pulti iš savo gerų pozicijų

išėjusį priešą. Vokiečiai dar suspėjo du

kartus iššauti iš patrankų, bet paskui

nebešaudė, nes kariuomenės labai susiartino. Paleidę

iečių spiečius, kariai puolė kapoti vieni kitus kirviais

ir kalavijais, visi susimaišė, susigrūdo.

Žūtbūtinės kirstynės truko gerą valandą.

Paskui didelė dalis lietuvių ir totorių pulkų,

ėmė tarytum trauktis, o paskui ir bėgti į mišką

Zėvaldo link. Kryžiuočiai juos vijosi, bet miške

pametė juos iš akių.

Daugumai lietuvių pasitraukus, kryžiuočiai visu smarkumu

užgriuvo centrą, kur kovėsi Smolensko pulkai, lenkų

riteriai, čekai.

Įnirtingos kautynės truko ilgai, apie šešias valandas,

bet aiškios persvaros neturėjo nei viena, nei kita pusė.

Kritiška situacija susidarė, kai kryžiuočiai

ėmė veržtis prie didžiosios lenkų vėliavos.

Tačiau lenkų kariai priešus atrėmė.

Vytautas visą laiką buvo mūšio lauke. Lydimas ir saugomas

nedidelio būrelio totorių karių, jis tarsi skraidė tarp

pulkų, padrąsindavo susvyravusius, nuvargusiems ir nusilpusiems

atsiųsdavo pastiprinimų, t.y. faktiškai vadovavo visai

sąjungininkų kariuomenei.

Mūšis pasidarė labai žiaurus, karių eilės

retėjo ir vienoje, ir kitoje pusėje. Nusprendę, kad jau metas

palaužti priešininkus, kryžiuočiai metė į

mūšį visą rezervą - šešiolika

vėliavų, kurios iki tol stovėjo ant kalvos ir laukė

lemiamo momento. Leisdamiesi į kovos lauką, riteriai užgiedojo

pergalės giesmę “Kristus prisikėlė”. Tuo metu

kryžiuočių rezervo jėgos pradėjo supti Smolensko ir

lenkų pulkus. Pačiu sunkiausiu momentu, kai supamieji pulkai

iš paskutinių jėgų vos laikėsi, kaip perkūnas

iš giedro dangaus trenkė Vytauto vedami “pabėgėliai”

lietuviai ir ėmė triuškinti kryžiuočius.

Kryžiuočių eilėse kilo sąmyšis, o pavargusieji

lenkai atgavo ūpą. Dabar jau vis labiau ėmė

aiškėti sąjungininkų persvara. Taip lietuvių

kariuomenė nulėmė mūšio baigtį. Kai nuo

lietuvio ieties dūrio į kaklą žuvo pats didysis

magistras, baimės apimti kryžiuočių riteriai pasileido

bėgti. Užsibarikadavę vežimais, dar bandė gintis

stovykloje. Čia jų daugiausia ir žuvo.

Sutriuškinę kryžiuočius, sąjungininkai

paėmė priešo gurguoles, kuriose rado daugybę

pančių ir grandinių belaisviams surakinti. Tais pančiais

buvo supančioti arba sukaustyti patys į nelaisvę paimti

kryžiuočiai. O statinės vyno, kurio kryžiuočiai

turėjo atsivežę busimai pergalės puotai, Jogaila

liepė visas sudaužyti. J. Dlugošas vėliau rašė,

kad išlietas vynas maišęsis su žuvusiųjų

krauju. Pasak kitų autorių, mūšio lauke tekėję

kraujo upeliai.

Į Žalgirio pergalę Lietuva ėjo beveik 200 metų. Tą

žygį pradėjo Mindaugas, o sėkmingai užbaigė

Vytautas su Jogaila, kurie abu planingai ir nuosekliai visą gyvenimą

siekė sutriuškinti Ordiną. 1410 m. liepos 15 d. vakare abu

valdovai tikriausiai pasijiuto labai laimingi kaip karvedžiai ir

politikai. Juk jie, didžiojo Gedimino vaikaičiai, Žalgirio

laukuose sudaužė Ordino galybės legendą, apgynė savo

žemę, išgelbėjo nuo kryžiuočių vergovės

žemaičius, pagaliau sužlugdė kryžiuočių

planus sukurti savo valstybę palei Baltiją nuo Oderio iki Suomijos

įlankos.8

_______________________________________________________________

8 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V.,

1994 m. p 258-263

Naudota Literatūra:

1. Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m.

2. Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988 m.

3. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989 m.

Baigdamas šį referatą, aš norėčiau

pastebėti, kad Vytauto asmuo, kaip žmogaus ir kaip valstybės

vyro - politiko ar diplomato, kultūrininko ar karininko - nėra

galutinai paaiškėjęs, Vytauto asmeny ir jo plataus masto

veikloje slepiasi dar daug neaiškumų, kurie ir sukelia nemaža

abejonių ir svyravimo, kas iš kitos pusės ir sulaiko pasakyti

apie jį galutinį žodį. Todėl manau, kad

mūsų istorikai šioj srity dar nemaža ras sau gražaus

ir dėkingo darbo. Ši tema yra svarbi Lietuvos istorijai, jos

praeičiai, kadangi ji gausiai papildo istorijos knygų puslapius,

parodo tokius svarbius Lietuvai įvykius ir suteikia nemažai

informacijos apie politinę, kultūrinę situaciją

tuometinėje LDK. Supažindina kiekvieną su didžiojo

kunigaikščio asmeniu, jo silpnybėm, noru spręsti vienus

ar kitus klausimus. Istorija vienus valdovus iškelia,

išaukština, parodo jų didvyriškumą, apie kitus

kalba, kad jie yra mažai sumanūs valdytojai, nepatyrę

politikai ir žmonės, nesugebą vesti tautą tiesiu gyvenimo

keliu.


© 2010 Рефераты